| „Matydamas minias, jis gailjosi moni“ (Mt 9, 36)
Brangs broliai ir seserys!
Gavnia yra tinkamas vidins kelions link To, kuris yra gailestingumo versm, metas. Šioje kelionje Jis pats mus lydi per ms skurdo dykum, palaikydamas mus kelyje didel Velyk diaugsm. Dievas mus saugo ir palaiko net psalmininko minimame „tamsiausiame slnyje“ (Ps 23, 4), kai gundytojas akina pulti nevilt arba dti iliuzines viltis savo rank darb. Taip, ir iandien Viepats girdi mini, itrokusi diaugsmo, taikos ir meils, auksm. Kaip ir kiekviename amiuje, jos jauiasi paliktos vienos. Taiau net ir vargo, vienatvs, smurto bei bado, vienodai kamuojani vaikus, suaugusiuosius bei pagyvenusiuosius, dykroje Dievas neleidia paimti vir baisumo tamsai. Pasak mano mylimo pirmtako Jono Pauliaus II, egzistuoja „dievikoji riba, nustatyta blogiui“, gailestingumas (Memoria e identita, 29 ir t.). Btent tai turdamas prie akis, panorau i ini pradti Evangelijos odiais: „Matydamas minias, jis gailjosi moni“ (Mt 9, 36). Šioje perspektyvoje noriau stabteljs apmstyti iandien danai aptarinjam klausim – vystymosi klausim. Ir iandien Jzus ujausdamas „tebevelgia“ mones ir tautas. Jis juos velgia inodamas, kad dievikajame „plane“ gldi kvietimas iganym. Jzus ino, kokios klitys stovi iam planui skersai kelio, ir gailisi mini: jis nusprendia ginti jas nuo vilk net savo gyvybs kaina. Savo vilgsniu Jzus aprpia individus bei grupes ir, atnaaudamas save kaip atperkamj auk, patiki juos visus Tvui.
Apviesta Velyk tiesos, Banyia ino, jog, nordami skatinti pilnatvik vystymsi, savo „vilgsn“ mones turime lygiuoti Kristaus. Juk i ties atliepo moni materialinius ir socialinius poreikius niekaip nemanoma atskirti nuo j irdies giliausi trokim patenkinimo. Juo labiau tas pabrtina iandieniame didiuli permain pasaulyje, kuriame vis labiau jauiame gyv ir btin atsakomyb u vargus. Mano garbingasis pirmtakas popieius Paulius VI nepakankamo isivystymo al taikliai nusak kaip mogikumo menkinim. Todl savo enciklikoje Populorum progressio jis pasmerk „minimaliam pragyvenimui reikiam dalyk stokojanij materialinius trkumus, savanaudikumo sualotj moralinius trkumus“ bei „socialines engimo struktras, atsirandanias dl piktnaudiavimo nuosavybe ar valdia, dirbanij inaudojimo ar neteising sandori“ (21). Kad toki blogybi bt ivengta, Paulius VI ragino ne tik „labiau paisyti kit orumo, puoselti neturto dvasi, bendradarbiauti bendrojo grio labui, siekti taikos“, bet ir „pripainti aukiausias vertybes ir Diev, kuris yra j altinis bei tikslas“ (ten pat). Šia linkme popieius nesvyruodamas sil „tikjim, geros valios mogaus priimam tikjimo dovan, ir vienyb Kristaus meilje“ (ten pat). Tad Kristaus „vilgsnis“ mini akina mus patvirtinti tikrj „pilnatviko humanizmo“ turin, kur, pasak Pauliaus VI, sudaro „visapusikas viso mogaus ir vis moni vystymasis“ (ten pat, 42). Todl pirmutinis indlis, kuriuo Banyia silosi prisidti prie mogaus ir taut vystymosi, yra ne materialins priemons ar techniniai sprendimai, bet sines ugdantis ir asmens bei darbo autentiko kilnumo mokantis Kristaus tiesos skelbimas, skatinantis kultr, tikrai atsiliepiani visus monijos klausimus.
Tokios daugybs moni skurdo keliam baisi iki akivaizdoje abejingumas bei savanaudikas usidarymas nepakeniamai prieingi Kristaus „vilgsniui“. Pasninkas, imalda ir malda, Banyios ypa silomi gavnios laikotarpiu, yra tinkamos progos tapti „vilgsn“ atitinkaniam. Šventj pavyzdiai ir Banyios istorij enklinanti didel misionieriavimo patirtis nekainojamai rodo geriausius bdus, kaip remti vystymsi. Šiandien, globalins tarpusavio priklausomybs laikais, irgi galima konstatuoti, jog n vienas ekonominis, socialinis ar politinis projektas nestengia pamainyti savs atidavimo kitiems, tokiu bdu parodant meil. Besivadovaujantis Evangelijos logika igyvena tikjim kaip draugyst su mogumi tapusiu Dievu ir, kaip ir Jis, prisiima artimo materialini bei dvasini poreiki nat. Jis laiko tai neprilygstamu slpiniu, vertu begalinio dmesio bei rpinimosi. Jis ino, jog tas, kuris nedovanoja Dievo, dovanoja per maai; palaimintoji Kalkutos Teres danai sakydavo: „Pirmutinis moni skurdas yra nepainti Kristaus“. Todl Diev btina atrasti gailestingajame Kristaus veide: be ios perspektyvos civilizacija nra statydinama ant tvirt pamat.
Šventajai Dvasiai klusni vyr ir moter dka Banyioje radosi daug vystymuisi skatinti skirt karitatyvinio darbo form: ligonini, universitet, profesinio lavinimo mokykl, nedideli verslo moni. Tokios iniciatyvos daug anksiau negu kitos pilietins visuomens apraikos rod Evangelijos inios kvpt asmen nuoird rpinimsi mogumi. Tokia meils veikla ir iandien rodo keli globalizacij, kurios dmesio centre bt tikrasis mogaus gris, ir per tai – autentik taik. Banyia ne tik gailisi moni taip, kaip mini gailjosi Jzus, bet ir jauia pareig politikai atsakingj bei ekonomin ir finansin gali savo rankose turinij prayti skatinti vystymsi, besiremiant pagarba kiekvieno mogaus orumui. Svarbus j pastang skms enklas yra veiksminga religijos laisv, suvokiama kaip galimyb ne tik tiesiog skelbti bei vsti Krist, bet ir prisidti prie meils gaivinamo pasaulio statydinimo. I aki taip pat nevalia ileisti pagrindinio vaidmens, kuris mogaus gyvenime tenka autentikoms religinms vertybms atsiliepiant giliausius mogaus lkesius bei etikai motyvuojant jo atsakomyb asmeniniu bei socialiniu lygmeniu, veiksmingo pripainimo. Remdamiesi btent tokiais kriterijais, krikionys turt mokytis imintingai vertinti juos valdanij programas.
Negalime ignoruoti klaid, kurias istorijos tkmje padar daugelis, vadinusi save Jzaus mokiniais. Rimt problem akivaizdoje jie danai manydavo, jog pirma reikt pagerinti em ir tik po to galvoti apie dang. Gund mintis, kad neatidliotin poreiki akivaizdoje pirmiausia keistinos iorins struktros. Todl kai kam krikionyb tapo savotiku moralizmu, tikjim pakeiiant darymu. Mano garbingojo atminimo pirmtakas popieius Jonas Paulius II yra pagrstai atkreips dmes: „Šiandien pagunda yra sumenkinti krikionyb ligi vien mogikosios iminties, pseudomokslo apie ger gyvenim. Vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje laipsnikai sekuliarizuojamas ir iganymas; jo siekiama mogaus gerovei, taiau tokio mogaus, kuris sualotas, apribotas vien horizontaliu matmeniu. Tuo tarpu mes inome, kad Jzus atjo iganyti visapusikai“ (Redemptoris missio, 11).
Btent visapusik iganym kvieia gavnios metas, kreipdamas Kristaus pergal prie visok mus engiant blog. Atsigrdami dievikj Mokytoj, atsiversdami j, igyvendami jo gailestingum per Susitaikinimo sakrament, mes atrasime „vilgsn“, itiriant mus iki gelmi ir galint i naujo atgaivinti minias ir kiekvien i ms. Jis grina pasitikjim tiems, kurie neusisklendia skepticizme, atverdamas jiems palaimingos aminybs perspektyv. Viepats rpinasi, kad istorijoje, net tada, kai vir, regis, ima neapykanta, niekuomet netrkt viesaus jo meils liudijimo. Marijai, „gyvajai vilties versmei“ (Dante Alighieri. Paradiso, XXXIII, 12), patikiu ms gavnios kelion, idant ji vest mus pas savo Sn. Ypa jai patikiu minias, dar ir iandien kenianias skurd bei praanias padti, palaikyti, suprasti. Kupinas toki jausm, teikiu jums visiems ypating apatalikj palaiminim.
Vatikanas, 2005 m. rugsjo 29 d.
BENEDICTUS PP. XVI |